Seksualumas krikščionybėje: seksualus yra tas, kuris kuria gėrį kito labui. I dalis
Seksualumas yra toji jėga, dėl kurios kuriame santykius. Tai ne nuodėmė ir ne silpnybė, o paskata įgyvendinti svarbiausią žmogaus tikslą – kurti vaisingus santykius ir gėrį kito labui. Seksualumas užkoduotas Dievo Trejybėje. Vienas Dievas trijuose asmenyse yra tiksliausias paaiškinimas, kodėl žmogui taip svarbu būti santykyje su kitu. Seksualumas leidžia žmogui realizuoti šį pašaukimą pačiose įvairiausiose srityse, ir klystame manydami, jog seksualumas – tik seksualinių santykių kūrimas.
Apie tai, kaip kiekvienam iš mūsų realizuoti savo seksualumą, pasakoja, Gdansko Naujosios evangelizacijos mokyklos lektorė Alicja Marciniak ir psichoterapeutė, pedagogė, socialinių įgūdžių ugdytoja Sara Katulska. Lektorės savo žiniomis dalijosi per rekolekcijas, vykusias Mažesniųjų brolių konventualų įkurtame Vilniaus kultūros ir dvasingumo centre.
Kas yra seksualumas plačiąja prasme, ir kaip jį apibrėžia krikščioniškoji teologija?
S. Katulska: Plačiąja prasme seksualumas turi labai daug matmenų – socialinį, biologinį ir kultūrinį, o tikintiems žmonėms – ir dvasinį, nors dažnai jį tapatiname tik su seksualiniu aktu. Nemanau, kad seksualumo apibūdinimas plačiąja ir krikščioniškąja prasme turėtų skirtis, nes seksualumas yra pagrindinė žmogaus motyvacija kurti santykius. Tą patį mums sako ir Bažnyčia – seksualumas yra kito žmogaus link stumiantis variklis. Tai lyg motorinės valties variklis, be kurio valtis nepajudėtų iš vietos. Seksualumas mus skatina įeiti į santykius, tačiau mums reikia gairių, kurios suteiktų kryptį. Priešingu atveju seksualumo jėga mus vestų aklai ir nenuvestų link tikslo.
A. Marciniak: Vertinant iš krikščioniškosios perspektyvos, žmogus yra seksualus nuo galvos iki pirštų galiukų. Seksualumas yra geras, labai geras – taip Pradžios knygoje mums sako Dievas, užbaigęs žmogaus kūrimą pagal savo paveikslą. Dievas kuria žmogų kūne. Jis nekuria tik sielos, tokio aprašymo nėra Pradžios knygoje. Dievas kuria kūną, į kurį yra įrašytas seksualumas.
Seksualumo sąvoka susijusi su žodžiu seksas, o šio žodžio kilmė – nuo lotyniškojo secare, reiškiančiojo atskirti nuo visumos, amputuoti. Būti seksualiu reiškia būti atskirtu nuo visumos, amputuotu, ši būsena yra susijusi su pirmaprade nuodėme. Žmogus patiria nuolatinį troškimą būti neatskirtu, susietu – kūniškai, dvasiškai, psichiškai ir emociškai. Atskyrimo skausmą patiriame jau gimimo akimirką, kai naujagimis virkštelės nukirpimu atskiriamas nuo motinos. Pirmasis naujagimio riksmas gimdymo palatoje yra pirmasis žmogaus šauksmas, išreiškiantis jo troškimą grįžti į vienybę. Iš pradžių – su motina, o vėliau – su kitais žmonėmis. Tad kurdami vienybę su kitais žmonėmis ir su Dievu, išrišame pirmapradės nuodėmės pasekmes.
Tai patvirtina, jog seksualumas yra mūsų pirminė DNR. Meilės, artimų santykių su kitu, džiaugsmo, saugumo troškimas pulsuoja kiekvienoje mūsų ląstelėje daug anksčiau, nei mes tai galime suvokti. Kūdikis to dar nesupranta, bet jau išreiškia pirmuoju savo riksmu.
Troškimas būti vienybėje nuolat žmogų traukia link kito žmogaus. Tai nuostabus Dievo sumanymas naujai gyvybei kurti, nes seksualumo kryptis – gyvybės kūrimas plačiąja prasme: turime daryti viską, kas gera, turime gimdyti vaikus, Dievo vaikus, Dievo gyvybę. Dievo gyvybė – tai bet koks gėris, kuriuo užpildome žemę.
Konkretūs pavyzdžiai – gėrį kuriame pastatydami namus žmonėms, gimdydami vaikus, kurie gali karaliauti žemėje ir daryti žemę geresnę, išrasdami naują medicinos įrangą, leidžiančią sudėtingomis operacijomis išgelbėti sergančiųjų gyvybę. Šios gėrio formos – tai gyvybės kūrimas, kuris atspindi platesnę seksualumo perspektyvą.
Svarbu yra tai, kad negalime vieni pastatyti namo ir negalime vieni atlikti sudėtingų operacijų. Visuomet reikia grupės žmonių, su kuriais tenka sukurti santykius, ir tai yra seksualumas. Jis leidžia mums peržengti savo ribotumą, pajudėti kito žmogaus link ir drauge su juo kurti gėrį. Kartu mes galime padaryti daugiau.
S. Katulska: Toks ir yra seksualumo tikslas – sukurti santykius ir siekti vaisingumo plačiąja prasme. Gyvybę galima kurti labai įvairiais būdais. Turėtų būti labai baisu gyventi, mąstant, kad jei negalime turėti vaikų, negalime kurti gyvybės. Tai netiesa. Krikščioniškasis vaisingumas turi daug platesnę prasmę ir gali realizuotis įvairiais būdais.
Kaip psichoterapeutė labai dažnai girdžiu klausimą, ar psichologija nesikerta su religiniu dvasingumu. Remiantis moksliniu seksualumo apibrėžimu, seksualumas turi biologinę dauginimosi paskirtį. O Šventajame Rašte sakoma: būkite vaisingi ir dauginkitės. Taigi mokslas sako, kad seksualumas turi socialinį matmenį – santykių kūrimą, o Šventajame Rašte teigiama, jog nėra gerai žmogui būti vienam. Tad mokslinis ir religinis seksualumo sąvokos aiškinimas gražiai persipina, ir mane tai žavi. Jei esame sukurti Dievo, tai seksualūs troškimai yra įrašyti į mūsų širdis ir mūsų gyvenimą.
Neretai impulsą kurti santykį žmonės yra linkę nukreipti tik sekso lygmenyje. Kuo seksualumas skiriasi nuo sekso?
S. Katulska: Atsakymas labai paprastas. Jei seksualumą vertintume kaip gėlių puokštę, seksas tėra viena tos puokštės gėlė. Tačiau puokštė yra kur kas didesnė, o seksualumas – daug didesnės apimties. Seksualumas – tai mūsų lytiškumas (vyriškumas ar moteriškumas), vaisingumas, savęs priėmimas, bet visų pirmiausia – tai santykių, ir ne tik romantinių, kūrimas.
A. Marciniak: Seksas visų pirma yra susijęs su lytine sritimi, kuri yra labai svarbi ir labai gera gyvenimo sritis, tačiau realizuojama tik seksu. Krikščioniškoje sampratoje apie seksą kalbame vadovaudamiesi keturiais principais. Pirma, seksas niekada nėra neutralus, tai labai stipri ugnis, kuri pasižymi šventumu, tačiau būtent dėl savo stiprumo gali ir sušildyti, ir sudeginti.
Antra, seksas turi būti skirtas išimtinai tik santuokos santykiams, nes lytinis aspektas pasitarnauja vaikų pradėjimui ir veda į didžiausią santuokinių vienybę. Nėra vieningesnio ir intymesnio santykio nei seksualus vyro ir žmonos ryšys. Biblijos Dievas savo santykį su žmogumi sulygina su intymiu sutuoktinių susijungimu.
Trečia, seksas yra šventa erdvė. Jei ji teisingai išgyvenama santuokiniame gyvenime, tai yra toji vieta, kur sutuoktiniai susitinka su Dievu. Seksualus suartėjimas yra kaip eucharistija. Žmonas sako vyrui – tai yra mano kūnas, imk jį, valgyk jį, žavėkis juo, kad tu augtum ir taptum mano svajonių vyru, kad taptum mano vieninteliu. Vyras apgaubia savo kūnu moterį ir tuo perduoda jai – tu esi vienintelė, išskirtinė, visiems laikams. Abu tokiu būdu perduoda vienas kitam Dievo palaiminimą.
Taip jie kuria savo moteriškumą ir vyriškumą, atsiveria vienas kitam ir yra pasiruošę didžiausiam pasišventimui. Kartu jie tampa laimingesni ir sveikesni. Santuokiniai, kurie turi gerą santuokinį gyvenimą, rečiau serga depresija ir širdies bei kraujagyslių ligomis. Vaikai gerbia tėvus, kurie myli vienas kitą. Tai atmosfera, kurioje jie jaučiasi mylimi. Žmonės, su kuriais jie susitinka, irgi jaučiasi gerai.
Stačiatikiai seksualinius jausmus vadina rojaus jausmais: jų manymu, Dievas žmonėms paliko šiuos jausmus kaip rojaus prisiminimą. Į seksualumą mes turime žiūrėti kaip Mozė į degantį krūmą, nes tai – šventa žemė. Kad taip būtų, turime puoselėti skaistybės dorybę, kuri neturi nieko bendro su aseksualumu.
Seksas tėra lytinis seksualumo matmuo. Seksualumą genialiai apibrėžia popiežius Benediktas XVI enciklikoje „Deus caritas est“, kur šią energiją jis vadina dieviškuoju erosu, kuris turi šešis elementus. Pirmasis jų – tai džiaugsmas, humoro jausmas, gebėjimas iš savęs pasijuokti, pajuokauti, gebėjimą lengvai pasižiūrėti į kitus erzinančius dalykus.
Antrasis – patrauklumas, įdomumas, dėl kurio mes tampame patrauklūs kitiems. Kai kalbuosi su patraukliu žmogumi, noriu su juo sukurti santykį. Lenkijoje gyvenantis kunigas jėzuitas tėvas Prosakas teigia, kad rūpinimasis kūnu seksualumui turi tokią pačią reikšmę, kokią sąžinės patikrinimas suteikia sielai. Verta savęs paklausti – ką gero darau savo kūnui, kad jis gerai jaustųsi, kad būtų pailsėjęs, kad būtų patenkintas gyvenimu žemėje.
Trečias dieviškojo eroso elementas – gili draugystė su kitu žmogumi, dėl kurios gerai jaučiuosi su kitu, nejaučiu gėdos parodydamas savo žmogiškąjį nuogumą, galiu papasakoti apie savo problemas, pasidalyti savo gėda, nes žinau, kad bičiulis mane ne tik priima, bet ir stoja į mano pusę.
Ketvirtasis elementas – atsakingas veikimas, atsakomybė už save ir už žmogų, su kuriuo esame susaistyti santykiais kaip motina, tėvas, terapeutas, įmonės vadovas ar parapijos klebonas.
Įsimylėjimas, romanas, jausmų sprogimas – tai penktasis elementas. Kaip sako vienas pažįstamas kunigas, Dievas atsiunčia įsimylėjimo angelą, kad ištrauktų žmogų iš susitelkimo į save, į savo vienatvę ir į savo poreikius. Staiga pamatau kitą žmogų, ir tuomet būna sulaužyti visi pasaulio standartai. Matau kitą Dievo žvilgsniu, žaviuosi kito nuostabumu – mažas, storas, plikas, bet nepakartojamas. Taip į mus žiūri Dievas, ir tokį žvilgsnį įgyjame įsimylėję.
Visi šie elementai atskleidžia seksualumo sąvokos plotį ir gylį. Akivaizdu, kad seksualumas nėra jaunų žmonių privilegija. Dieviškasis erosas niekada nesensta. Argi senas žmogus negali turėti bičiulio ar rūpintis anūku? Dar daugiau – seksualūs vyresnių žmonių poreikiai ir jausmai nėra nuodėmė ar silpnumas, šie jausmai tik patvirtina, kad aistra nesensta nepaisant senstančio kūno. Kūnas nėra tik išorinis drabužis. Priešingai, tai vieta, kurioje realizuojama erotinė meilė, tai vieta agapei, kurioje aukojame save. Juk tie žmonės penkiasdešimt metų mokėsi duoti save kitam.
Štai tokia plati yra krikščioniškoji seksualumo sąvoka. Taip vertindami seksualumą, suvokiame, jog seksas tėra viena gėlytė nuostabioje puokštėje. Ar be šios gėlės puokštė netenka grožio? Tikrai ne.
S. Katulska: Seksualumo sąvoką noriu praplėsti viena paprasta fraze. Seksualumas – tai žvelgimas į kitą taip, kaip į mus žvelgia Dievas. Šiame žvilgsnyje telpa viskas. Meilė, pasireiškianti mūsų sukūrimu pagal Dievo paveikslą, rodo, kad būtent meile mes turime realizuoti savo panašumą į Dievą.
A. Marciniak: Dievas entuziastingai myli gyvybę. Į žmogų įsikūnijęs Kristus yra vienareikšmiškai seksualus, nes jis entuziastingai palaiko gyvenimą ir gyvybę. Ši šventa gyvybės energija stumia jį ant kryžiaus, kad galėtų išgelbėti tuos, kuriuos myli. Jeigu esu seksualus, myliu gyvybę, gyvenimą priimu tokį, kokį turiu. Kitokio gyvenimo neturėsiu, ir ieškau galimybės dauginti tai, kas manyje yra gera. Seksualumas taip pat yra ir žavėjimasis gyvenimu. Jei aš galvoju, kad esu atsitiktinumas Dievo rankose, tuomet negaliu priimti ir kito.
Ar teisinga būtų perfrazuoti, jog seksualus žmogus yra ne tas, kuris užsiima seksu, o tas, kuris kuria santykius su kitais?
A. Marciniak: Tikslu būtų sakyti, jog seksualus žmogus yra kito labui gėrį kuriantis žmogus. Ir, priešingai, galima turėti daug seksualinių ryšių, būti bet būti vienišam ir uždaram, nieko neduoti kitiems arba kitą žmogų išnaudoti savo poreikiams tenkinti.
S. Katulska: Tai labai svarbus klausimas, ypač tiems, kurie negyvena santuokoje. Net jei pasirenkame nesantuokinį gyvenimą tiek būdami pasauliečiais, tiek vienuoliais ar dvasininkais, nesiliaujame būti seksualūs. Dėl šio pasirinkimo nesiliauja galiojęs mūsų pašaukimas realizuoti savo seksualumą, vaisingumą, santykių kūrimą. Pašaukimas išlieka toks pats, tik jį įgyvendiname kitais keliais.
Tokio pašaukimo kaip pašaukimas vienatvei nėra. Net gyvendami vienuolijoje, kur esame sąlygiškai vieni, esame pašaukti kurti santykius. Juk tai pirmasis žmogaus pašaukimas, nes Dievas yra meilė. Dievas yra vienas trijuose asmenyse, jau vien tai rodo santykių svarbą, o mes, sukurti pagal tokį Dievo paveikslą, esame sukurti santykiams. Nėra meilės už santykių ribų, meilė visuomet įgyvendinama santykyje su kitu. Manau, tai svarbiausias mūsų pašaukimas, kurį realizuojame per seksualumą. Visa, ką mes gauname iš Dievo, mums padeda kurti santykius, o šie yra mūsų gyvenimo tikslas.
